Kiekvienas paklydėlis ekskursantas, galėdamas prisiliesti prie naujų vietovių nenušlifuoto prado, yra nepaprastai apdovanotas. Juk miestų, įvairių gyvenviečių giluminė kultūra ir tikrasis žavesys yra paslėptas po rūsčios rutinos, kuri trukdo suvokti istorijos tėkmės pasekmes šių laikų visuomenei, sluoksniais. Būtent pažintis su vietos architektūra bei vaizduojamuoju menu išlaisvina miestą nuo tvirtų modernumo gniaužtų ir naujai atveria akis net pačiam neįžvalgiausiam atvykėliui. Nes tiek tirštose Akropolio salėse, tiek kultūra alsuojančiuose muziejuose ir Nemuno vilnyse teka ta pati betarpiška srovė, leidžianti žmogui pasijausti vis kintančios kultūros dalimi. Kaip teigia Jonas Mekas, kultūra, visų pirma, yra basose kojose. O siela be batų visuomet atvira patyrimo džiaugsmui. Tad ir patyrėme, o ekskursija paliko visokiausių, bet neišdildomų įspūdžių.

             Elzė Dubnikovaitė, Id klasės mokinė